Žmogiškas pojūtis

Ar mes mokame gyventi SVEIKAI? Na neklausiu, ar mokame valgyti salotas, pomidorus, žoles ir gerti HašDuO. Ne ne ne. Aš klausiu, ar mokame gyventi psichiškai sveikai. Ar valdome savo minčių srautą, norus, poreikius, jausmus? Kadangi esame pasmerkti informacijos perkrovai, negaliu kalbėti apie sveiką MĄSTYMĄ. Jausmai yra labai individualus gyvenimo aspektas, aprašomas kardiolės funkcija. Ne. Šiandien paklausiu, ar mokame valdyti savo poreikį skausmui.

Visas Mūsų kūno paviršius išklotas mažyčiais receptoriais, kurie perduoda daug signalų apie jo padėtį, prigludusius rūbus ir paviršius. Bene viena naudingiausių juslių. Prisilietimai, šiluma, švelnumas, malonumas ir…skausmas. Įdrėskimai ir žaizdos. Skausmas malonume ir malonumas skausme.

Nežinia, kieno pasekoje jau nebesuvokiame kas yra malonu. Kai kas kutena odą, kasome iki oda tampa raudona, o kartais - nudrėskiame ją. Elgiamės kaip psicho-chaotiški žmonės, besieliai zombiai. Krapštome panages, užnages, paakius, užausius, rankas, kojas… Karpome nagus, kol galiausiai pradeda sunktis kraujas. Šitie pavyzdžiai sudaro labai mažą dalį visko..

Štai šalia mūsų atsiduria mylimas žmogus, artimas žmogus. Ir kaip nekeista, malonumą jaučiame ne jo ŠVELNIAME prisilietime, bet jo GRUBIAME prisilietime. Kai mus glosto- meldžiame kad liestų STIPRIAU. Kai apkabina švelniai- norime kad apkabintų STIPRIAU. Kai bučiuoja- kandame į lūpas. Kai masažuoja nugarą- spausk STIPRIAU, kur skauda. Pavyzdžiai.

Išvada? Mums patinka, kai skauda. Kai skaudą galvą- jaučiamės naudingi, nes kažką darome. Kai jaučiame maudimą kojose- džiaugiamės, nes bėgiojome. Užaugsim stiprūs. Informacinėje visuomenėje pradėjome į skausmą žiūrėti ne kaip į pasėkmę, bet kaip į atlygį, už gerus darbus. Pripažinkime- šiais laikais niekas mūsų nepaglosto už gerus darbus, dažniausiai užkaria dar daugiau atsakomybės, nes esi NAUDINGAS. Niekas nebežaidžia su gyvenimu ir perdėtu familiarumu. Kai anksčiau sukandę dantis laukdavome kažkokio nušvitimo, atlygio už vargus, šiomis dienomis sulaukiame tik daugiau įtampos. Todėl pradėjome žiūrėti į gyvenimą kaip neatsiejamą nuo įtampos ir skausmo laiko tarpą. Net nebekovojame dėl to.

Ir tada nebemokame gyventi su paprastais dalykais- gaivaus oro aromatu, sprogstančiais medžių pumpurais, paukščių čiulbėjimu. Norime, kad po žiemos iškart pražystų medžiai, iškart būtų žalia. Jei paukščiai čiulba- tegul čiulba garsiau. Gyvename taip, kad pradedame reikalauti iš gamtos, kad ji mums duotų daugiau. Garsiau. Greičiau. Daugiau. Patampame vartotojais. Gendame iš vidaus.

Negaliu nudžiuginti - tai artimiausiu metu nesikeis. Bet galiu siūlyti jausti gyvenimą. Pajausti grakštumą visame kame. Nesame visiški stuobriai bejausmiai, kad negalėtume įsiklausyti į miško ošimą. Gležnos gėlytės aromatą. Į praeivį susivėlusiais plaukais. Mes PAMIRŠTAME būti laimingi. Nes vietoj laimės, geriau pasirinksime maudžiančią galvą ir perštinčias akis. Bandome apsigauti, kad būtent šitaip turi atrodyti visas mūsų gyvenimas. Ir dievaži, PAVYKSTA.

Tai patampa antžmogiška. Pabandyk sustoti. Užsimerkti. Gana ryti tabletes nuo skausmo, geriau jau daryti kažką prieš tai, kas tą skausmą sukelia. Įkvėpk pavasario oro. Reikia pradėti nuo paprastų dalykų, nes būtent jie ir keičia viską. Pasimėgauk Saule. Rytoj jos padangėje gali nebūti.

Nuo ko čia pradėt, nuo ko čia pradėt..
Multi-tasking. Daugelis apie tai girdėjom. Visi žinome, koks “vertingas” šitas sugebėjimas. Kai plauname indus, dar kalbame telefonu, dar žiūrime televizorių, dar mokomės ir sugebame mąstyti apie filosofinius vingius. Veikiame daug ir turiningai. Neabejotinai, norėtume turėti bent dar dvi rankas, papildomą galvą, kad tik spėtumėm viską daryti vienu metu. Ir visgi liekame žmonėmis, neevoliucionuojame į keliakūnius padarus..

Ir vadiname šitą sugebėjimą vertingu. Priimame daug informacijos vienu metu, ją apdorojame ir siunčiame į aplinką tolyn, kur tą informaciją apdoroja dar kas, visa tai tolyn, tolyn, tolyn… Dievaži, lyg vaikščiojantys Excel’iai. Ir atrodo niekad nesustosime, kad tik apžioti kuo daugiau..

Iškyla klausimas “Ar tai suteikia laimės?” Kasryt vis sunkiau atmerkti akis, vakare- jas užmerkti.. Šypsena nenoriai kyla veidu, nepasiekus trečios dešimties - raukšlės veide Bet nesustosime. Kodėl? Nes tai užkoduota kraujyje. Noras pirmauti gimsta kartu su žmogumi. Prisimenu, dar mokykloje filosofijos mokytojas pasakojo labai paprastą istoriją apie dviejų šalių žmones - vakarietį ir rytietį. Vakarietis skundžiasi, kad kasdien vis trūksta laiko, trūksta entuziazmo kažką pakeisti, ką jau kalbėti apie pasimėgavimą GYVENIMU. O rytų krašto žmogus jam atsako: “Jūs vakariečiai visada norite viską daryti vienu metu. Kai jūs ryte keliatės - jūs jau prausiatės. Kai prausiatės- valgote pusryčius. Kai pusryčiaujate- važiuojate į darbą. Važiuodami į darbą, jau važiuojate namo. Važiuodami namo jau einate miegoti, o galiausiai kai bandote užmigti - vėl keliatės. Mes, rytiečiai, jei valgome - tai valgome. Jei miegame - tai miegame. Jei dirbame - tai dirbame. Pamąstyk.”

Koks istorijos moralas? Kad nesimėgaujame gyvenimu. Nesustojame pasidžiaugti skaniu kavos gurkšniu. Gaiviu ryto dvelksmu į veidą. Visada esame kitoje orbitoje, informacijos perkrovoje. Patys save kaustome grandinėmis, ir drįstame skųstis, kad mums trūksta GYVYBĖS. Žinoma, galime visą kaltę suversti sistemai, kad ji čia mums suteikia tokias sąlygas gyventi. Bet kad ir kai būtų, kiekvieną gyvenimo pasirinkimą priimame patys. Niekas kitas už Tave neatsako, tik tu pats prieš save.

Leisk man papasakoti mažytę istoriją,

Apie kilmingus jausmus ir žmogiškas mintis.

Apie gyvenimo šilumą ir gyvybės euforiją,

Kuri niekad neblėsta, net paskandinus viltis.

.

Kai palinksta Tau keliai -

Atsikeli ir atsitiesęs eini.

Kai bemiegės išraudusios akys -

Valai rankove ir naujai į pasaulį žiūri.

.

Nes Tavo pasaulis - tarp pirštų, trapus.

Glotnus ir grakštus, kaip Fenikso punksnos.

Sidabriniais delfinais pažadėtas ir pakylėtas,

Niekad neblės, kol Tas skonis - saldus.

.

Nes gyvybės auka - aukščiausiai visų.

Užtikrintas noras neapleis tvirčiausių minčių.

Ir galiausiai Istorija prasidės po tylių jausmų

Ir iškeros aukščiau girių medžių laibų.

Ar tai nėra per aukštai? Pakėlus sparnus į dangų.

Ar tai patampa dalis egzistavimo? Plasnojant karštai. Aistringai.

Visos burės pakeltos - Įkvėpk. ĮKVĖPK. Jau laikas.

Smiltis nuo pečių galima nusibraukti. Nauja pradžia.

Nauja. Viskas Nauja. Įkvėpk.

Besimaišančios plytelės. Griūvančios tiesiai po kojom.

O Dievaži, jeigu jos kada nors subyrėtų..

Vienspanis pasaulio padaras plasnotų tik pirštais ir rankom,

Euforijoj kvėpuotų ir kąsniais prarytų spengiančią tylą.

.

Keliais per skaldą. Naktis nugriuvusiom sijom.

Perbėgom klavišais peržvelgtos idealiosios sienos.

Maldaujamai sunėrus pirštus - nuopuolis po angelo kojom,

Ir paskutinis atodūsis. Prie svajingos gyvenimo pradžios..

I kneel. Beneath your Feet.

When I feel no more life loaf I could eat.

I lay. Beneath your feet.

While my hidden essence starts to speak.

.

I try to sing. Beneath your feet.

To sing for the million times we meet.

And then I raise my wings. Beneath your feet.

To the wild blue yonder. For the sky to reach.

.

And I live once more. Beneath Your feet.

Just for this holy spirit to feel.

.

And then I know just for one wish I need.

I try to beg - for these to be Your feet..

Lyja. Sostinės gatvėse lyja.. O aš žingsniuoju per mirusius medžių lapus, kaip lavonus lietingą dieną.. Jie sumesti į kalnus. Į krūvas. Be kalkių, kad patys sutrūnytų.. Mieste upeliais teka lietus su rudeniniu krauju..

Mirtis. Per vėją pakeltas šaltis, sąstingis, drėgmė ir.. Mirtis. Kasmetinė mirtis..

.

Lauke toks tykus rytas. Lyg debesų tyla būtų nusileidusi ant žemės ir nutildžiusi miestą. Dabar lieka tik šviesų muzika. Kiekvieną bet kurią sekundę gali pradėti kristi pirmosios snaigės.. Kalkės ant mirusių lapų.. Ant miegančio miesto..

Naktį praskrodžia blyksniai ir žaibai.

Neribojamos mylios Audros šypsenų.

Baltas bures pakėlę mėnulio laivai,

Tyliai linguoja, nesidrovėdami išbirusių nakties žarijų..

.

Prieš Mums bučiuojant aušrą,

Iškratykim iš kišenių žaibus.

Svaidykim petardas per Saulėtus langus,

Kol lietus ant žolės švelniai nukris.

.

Lietingomis dienomis aš saldžiai meldžiuosi,

Už Tave, už Pasaulį, už Bekraščius Laukus.

Kol galiausiai prisiprašau, kad laikas niekada nesibaigtų,

Ir Šventai smengu į beribius Dievų jausmus.

Prabėgomis prasapnuoji praėjusias žiemas.

Kai vasaros gėlės jau mindo ir glosto pėdas.

Mažyčiai lašai nuo lietaus kabarojasi ant vienišų Tavo plaukų,

Kol galiausiai delnais -  į šalis, ir pasileidi ieškoti savo sparnų.

.

Tarp dviejų pasaulių pasiklydo tavo sienų paveikslai.

Kur kadais vaikiškais pirštais tepliojai savo mintis.

Dabar - tik vidurvasario pasauly svajomis vaikštai.

Ir tave dar paguodžia rytiniai praeiviai kvailomis pantomimomis.

Jeigu aš būčiau. Buvime būčiau.

Būčiau aulinis batas. Kaip šratas.

Jeigu aš būčiau. Absoliučioje tuštumoje.

Būčiau. Būčiau. Kvailas beženklis piromanas.

Jeigu aš būčiau. Būčiau mažas vabalytis.

Kaip bereikšmis mažytis saulės spindulytis.

Gal kada nors būčiau besąmoningas veikėjas.

Ant žalios žolės žalumoje sužaliavęs.

Naujai dienai suhumaniškėjęs. Pabėgęs. Veikėjas.